Get Adobe Flash player

Šokių istorija

Šoka žvėrys, šoka paukščiai. Jie atlieka tam tikrus ritmingus judesius ir kartoja juos turėdami konkretų tikslą. Gyvūnai gali demonstruoti susižavėjimą, geidulį ar teritorinę nuosavybę.

Šokis, kaip išraiškos priemonė, žinomas nuo pirmykštės bendruomenės laikų. Šokis gali būti iššūkis, demonstracija ar dievinimo aktas.

Senovės Graikijoje – civilizacijos, demokratijos ir meno lopšyje – šokis buvo neatsiejama kultūros ir auklėjimo dalis. Spartos mokyklose septynerių metų vaikus mokė ne tik kūno kultūros, bet ir šokių.

Graikų filosofas Homeras iš visų malonumų išskyrė miegą, meilę ir šokį. Tačiau tik šokį laikė nepriekaištingu dalyku.

Šešiasdešimtmetis Sokratas mokėsi šokti pas šokėją Aspaziją ir klausė: „Kodėl jūs juokiatės, kad aš noriu šokti kaip šitie žmonės? Argi jums juokinga, kad noriu atlikti tikslingus pratimus dėl savo sveikatos? Argi blogai, kad šokdamas tikiuosi numesti svorio?“

Bėgant laikui, keičiantis epochoms, kito ir požiūris į šokius. Viduramžiais (XII a.) šokiai buvo skiriami į sakralinius ir pasaulietinius. Pastaruosius Bažnyčia smerkė ir draudė. Vienas ryškiausių viduramžių požymių – luominis susiskirstymas. Tai turėjo įtakos ir šokių raidai. Liaudies šokiai buvo linksmi ir paprasti, o Europos aristokratai savo dvaruose šoko lėtus, iškilmingus, ceremoningus šokius.

Renesanso epochoje sustiprėjus miestams (XV a.), susiformavo miestiečių luomas. Jų įpročiai, kultūra darė įtaką aristokratijos papročiams. Aristokratų šokiuose atsirado liaudies šokių elementų ir atvirkščiai.

Visuomenės pasaulėžiūrai modernėjant, dažniau pradėti rengti šokių vakarai ir šventės. Atsirado šokių mokytojų, buvo atidaryta šokių namų.

Liudviko XIV klestėjimo laikotarpiu 1661 metais Paryžiuje įkurta pirmoji Šokio akademija.

Bėgant laikui, keitėsi vyrų ir moterų santykiai. Juos atspindėjo ir šokių žingsnių deriniai, šokėjų laikysena, rankų susikabinimai, net žvilgsniai. Tai lėmė porinių šokių atsiradimą ir populiarėjimą.

Šokis – žmonių kultūrinio bendravimo būdas. Tai gyva tradicija visame pasaulyje. Šokis klesti, nors ir smerkiamas nuo senų laikų (apie tai byloja pirmieji rašytiniai paminklai) iki šių dienų. Jis atlaiko mūsų laikų socialinius pokyčius, nes visada geba keisti savo formą, išlaikyti ar susigrąžinti tai, kas sena, ir kartu priimti naujoves.

Šokis – tai žmonės, kurie nori išreikšti save ir savo laiko dvasią. Šokis bus gyvas, kol bus gyvas žmogus.

Šokis – malonumas. O mūsų tikslas prisidėti prie šio malonumo.

Naudota literatūra
Сергей Николаевич Худеков. Всеобщая история танца. Москва: Эксмо, 2009
Peteris Volfas. Šokiai. Kaunas: Tyrai, 1998