"ypatingas menas"

Tęsiasi sportinių šokių klubo „Junda“ (vadovės Vilma Skublickaitė ir Rasa Simanavičienė) ir Kovo 11-osios gimnazijos draugystė. Šiemet jau penktą kartą įvyko kūrybos popietė „Ypatingas menas“ skirta specialiųjų poreikių moksleiviams, kurioje pynėsi dailė, muzika, šokis ir poezija. Šventės struktūra išlieka ta pati – bendras kūrybinis darbas, koncertas ir vakaronė.

Prieš eilę metų, 2005 metais , kai dar nebuvo visuomenėje tiek daug diskusijų ką daryti su vaikais turinčiaisiais specialiųjų poreikių – mokyti juos atskirose mokyklose ar integruoti į bendrojo lavinimo mokyklas, Kovo 11-osios gimnazija metė iššūkį – šalia bendrojo lavinimo klasių suformavo klases specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Šios mokyklos choreografijos mokytoja, sportinių šokių klubo „Junda“ vadovė Vilma Skublickaitė jau tada treniravo šokėjus, išradingai vedė choreografijos pamokas. Jos treniruojami šokėjai – respublikinių ir tarptautinių konkursų finalininkai ir prizininkai. Kai jai buvo pasiūlyta vesti choreografijos pamokas specialiųjų poreikių turintiems vaikams, ji daug negalvojo – iš karto priėmė iššūkį. Juk metodinės medžiagos nebuvo, reikėjo pačiai ieškoti būdų kaip lavinti ir sudominti vaikus. Vilma Skublickaitė, dirbdama su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, pagridinį tikslą kelia – per aktyvų judesį ugdyti emocinį intelektą, pažinti save ir kitus, patirti džiaugsmą per šokį. Šiandien darbo vaisiai akivaizdūs. Kūrybos popietė „Ypatingas menas“ – puikus įrodymas. Šventės sumanytoja Vilma Skublickaitė pasidžiaugė, kad šventė – jau tradicija, vaikai prisimena ją, klausinėja ar bus sportinių šokių klubo „Junda“ šokėjai. Šventės prieangy pasitikusi Miglė, manęs neatsitiktinai paklausė“ gal bus šiemet seimo pirmininkas?“ . Šiais metais vaikams buvo dėmesingi politikai – seimo narė Aušra Papirtienė dovanojo suvenyrus, o vaikų paramos ir labdaros fondas „Švieskime vaikus“- knygutes.

Nuotaika tvyrojo ypatinga. Vaikai su dailininke Aida Straigyte entuziastingai ant asfalto kreidelėmis piešė kelionę. Taku sukosi drugeliai, gėlės, gyvūnėliai ir aitvarai. Antra šventės dalis persikėlė į salę, kur Ilonos Papečkytės vadovaujamas ansamblis „Skambančios spalvos‘‘ pripildė salę muzikos garsais, o sportinių šokių klubo „Junda“ šokėjai įsuko į svajingo Vienos valso ir linksmojo džaivo variacijas. Vaikai deklamavo eiles, skaitė rašinėlius, šoko lietuvių liaudies šokius.

Viena iš šventės organizatorių Rasa Simanavičienė pasidžiaugė nuoširdžiu vaikų bendravimu: “ Pirmą kartą dalyvavo ir trečios klasės gimnazistai – jie kartu su socialinių įgūdžių moksleiviais atliko lietuvių liaudies šokį. Sportinių šokių klubo „Junda“ šokėjai kvietė vaikus šokti lėtą valsą. Mūsų visuomenėje kalbama apie žmonių su specialiaisiais poreikiais integraciją. Stebint šventėje dalyvaujančius vaikus, matyti tolerancija, jautrumas, pakantumas. Akivaizdu, kad čia integracija jau seniai įvykusi – nieko nebestebina kitokia vaikų išvaizda, gebėjimas judėti ar raida.“

 

Salėje skambėjo nuoširdus juokas, vaikai šoko, tėveliai šypsojosi. Kartais laimei reikia tiek nedaug – tik pradžiuginti savo artimą.

"ypatingas menas"

Tęsiasi sportinių šokių klubo „Junda“ (vadovės Vilma Skublickaitė ir Rasa Simanavičienė) ir Kovo 11-osios gimnazijos draugystė. Šiemet jau penktą kartą įvyko kūrybos popietė „Ypatingas menas“ skirta specialiųjų poreikių moksleiviams, kurioje pynėsi dailė, muzika, šokis ir poezija. Šventės struktūra išlieka ta pati – bendras kūrybinis darbas, koncertas ir vakaronė.

Prieš eilę metų, 2005 metais , kai dar nebuvo visuomenėje tiek daug diskusijų ką daryti su vaikais turinčiaisiais specialiųjų poreikių – mokyti juos atskirose mokyklose ar integruoti į bendrojo lavinimo mokyklas, Kovo 11-osios gimnazija metė iššūkį – šalia bendrojo lavinimo klasių suformavo klases specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Šios mokyklos choreografijos mokytoja, sportinių šokių klubo „Junda“ vadovė Vilma Skublickaitė jau tada treniravo šokėjus, išradingai vedė choreografijos pamokas. Jos treniruojami šokėjai – respublikinių ir tarptautinių konkursų finalininkai ir prizininkai. Kai jai buvo pasiūlyta vesti choreografijos pamokas specialiųjų poreikių turintiems vaikams, ji daug negalvojo – iš karto priėmė iššūkį. Juk metodinės medžiagos nebuvo, reikėjo pačiai ieškoti būdų kaip lavinti ir sudominti vaikus. Vilma Skublickaitė, dirbdama su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, pagridinį tikslą kelia – per aktyvų judesį ugdyti emocinį intelektą, pažinti save ir kitus, patirti džiaugsmą per šokį. Šiandien darbo vaisiai akivaizdūs. Kūrybos popietė „Ypatingas menas“ – puikus įrodymas. Šventės sumanytoja Vilma Skublickaitė pasidžiaugė, kad šventė – jau tradicija, vaikai prisimena ją, klausinėja ar bus sportinių šokių klubo „Junda“ šokėjai. Šventės prieangy pasitikusi Miglė, manęs neatsitiktinai paklausė“ gal bus šiemet seimo pirmininkas?“ . Šiais metais vaikams buvo dėmesingi politikai – seimo narė Aušra Papirtienė dovanojo suvenyrus, o vaikų paramos ir labdaros fondas „Švieskime vaikus“- knygutes.

Nuotaika tvyrojo ypatinga. Vaikai su dailininke Aida Straigyte entuziastingai ant asfalto kreidelėmis piešė kelionę. Taku sukosi drugeliai, gėlės, gyvūnėliai ir aitvarai. Antra šventės dalis persikėlė į salę, kur Ilonos Papečkytės vadovaujamas ansamblis „Skambančios spalvos‘‘ pripildė salę muzikos garsais, o sportinių šokių klubo „Junda“ šokėjai įsuko į svajingo Vienos valso ir linksmojo džaivo variacijas. Vaikai deklamavo eiles, skaitė rašinėlius, šoko lietuvių liaudies šokius.

Viena iš šventės organizatorių Rasa Simanavičienė pasidžiaugė nuoširdžiu vaikų bendravimu: “ Pirmą kartą dalyvavo ir trečios klasės gimnazistai – jie kartu su socialinių įgūdžių moksleiviais atliko lietuvių liaudies šokį. Sportinių šokių klubo „Junda“ šokėjai kvietė vaikus šokti lėtą valsą. Mūsų visuomenėje kalbama apie žmonių su specialiaisiais poreikiais integraciją. Stebint šventėje dalyvaujančius vaikus, matyti tolerancija, jautrumas, pakantumas. Akivaizdu, kad čia integracija jau seniai įvykusi – nieko nebestebina kitokia vaikų išvaizda, gebėjimas judėti ar raida.“

Salėje skambėjo nuoširdus juokas, vaikai šoko, tėveliai šypsojosi. Kartais laimei reikia tiek nedaug – tik pradžiuginti savo artimą.